Apie mus
Laikas šiektiek daugiau pristatyti save ir savo nedidelį veislyną „Laumiukas”. Esame įsikūrę sodyboje Prienų raj., tarp Birštono ir Aukštadvario.
Man šunys – mano šeimos nariai. Jie gyvena, keliauja, kasdienius nuotykius išgyvena, o ilgą laiką kartu net ir dirbdavo, kartu su manimi. Jie neatsiejama mano gyvenimo dalis jau daugelį metų.
Nors veislynas įregistruotas ir pirmosios vados į šį pasaulį atkeliavo nuo 2020 metų, su šunimis esu nuo ankstyvos paauglystės.
Kaip atsirado šunys mano gyvenime?
Šunys mane supo nuo pat mažos vaikystės, kai išsikaulijau tėvų pirmojo šuniuko. Augau su mišrūne Biga, vėliau – jos sūnumi Bugiu. Nuostabusis Bugis mane lydėjo visus ilgus savo gyvenimo metus iki pat 2023 metų rudens.
Paauglystėje, po sudėtingų gyvenimo įvykių, supratau, kad be didelio ir rimto šuns toliau neišgyvensiu. Mačiau savo šunį kiekviename pasivaikščiojime, kiekvienoje veikloje. Įkalbinus šeimą sutikti su sprendimu įsigyti didelį veislinį šunį, pradėjau intensyviai taupyti pinigus. Jau tuo metu susižavėjau čekoslovakų vilkšuniais, ir šalia, Berno zenenhundais. Pradėjau kontaktuoti su veisėjais ir augintojais. Pabendravus supratau, kad tuo metu čekoslovakas mūsų namams yra per sudėtinga veislė, todėl įsigijome Berno zenenhundų kalaitę Runa Trispalvis Žaismas.
Runa buvo tas šuo, kuris įvedė mane į kinologijos pasaulį. Su ja prasidėjo pirmosios parodos (Kalėdoms tėvų prašydavau ne dovanų, o nupirkti registraciją į parodą ar seminarą), daug mokymų, pažinčių, veiklų. Toliau sekė mokslai ir darbai susiję su gyvūnais.
2015 metais netikėtai vėl sutikau čekoslovakų vilkšunius. Tai buvo Dagas (Wagas Wulfrick Girios dvasia), dabartinės mano kalaitės Juki dėdė. Ir vėl prisiminiau tą susižavėjimą čekoslovakais.
Gavus veisėjos kontaktus, pradėjau su ja bendrauti, prisijungiau kartu važiuoti į parodas, kergimus, kitas veiklas, pradėjau prižiūrėti kitų šeimininkų vilkšunius, kol jie kelionėse. Taip pažinau šią veislę daug labiau, ir tikrai žinojau – šitas šuo bus mano.
Taip 2017 metais gimė mano nuostabioji Juki Arcanum Girios Dvasia. Ji tapo tolimesnė mano mokytoja kinologijoje, ir veislyno „Laumiukas” pradininkė. Su ja turėjome, ir tebeturime daug nuostabių veiklų kaip filmavimaisi filmuose/reklamose, edukacijų, vaikų stovyklų, vedimas, pirmosios varžybos, ir kitos veiklos.
Šiuo metu su manimi gyvena Juki, jos dukra Myo, ir dažnai mus aplanko, bendrasavininkystėje esantis, Juki sūnus, Ulf.
Koks mano veislyno tikslas?
Man svarbu į pasaulį išleisti šunis, kurie turėtų kuo geresnį įnašą tolimesnėje veislės raidoje. Todėl stengiuosi, kad veislyno šuniukai turėtų gerų senų linijų kilmę, anatomiškai būtų kuo arčiau standarto, nepamestų lengvumo, elegantiškumo ir vilkiškumo, būtų socialūs ir adekvataus, veislei būdingo charakterio.
Veislyne šuniukai auga namų aplinkoje. Nuo mažens leidžiami į lauką pažinti juos supantį pasaulį. Nuo pat tik pradeda kiek vaikščioti, yra pažindinami su įvairiais paviršiais, garsais, daiktais. Anksčiausiai, kada tik galima, pradeda kartu važiuoti į miestą, pažindinami su dideliu ir judriu žmonių gyvenimu.
